gydymas

Refliuksas ir liaudies medicinos galimybes

skrandis

skrandisRefliuksas yra viena labiausiai paplitusių ir viena nemaloniausių skrandžio problemų, kuri kankina labai daug žmonių. Tiesa, ši problema atsirado ne tik dėl prastos mitybos, tačiau taip pat ir streso, kuri yra daugelio mūsų kasdieninis palydovas. Svarbiausia, kad refliuksas yra susijęs ne tik su nemaloniu skrandžio skausmu, tačiau taip pat ir rūgšties skoniu burnoje, labai dažnai net ir nemaloniu kvapu. O geriausiai kovoti su juo gali padėti medikamentai, kuriuos Jums turi paskirti gydytojas.

Jeigu nenorite gerti vaistukų – visada galima pasikliauti liaudies medicinos patarimais. Tačiau tuo pačiu reikia nepamiršti, kad jeigu nepašalinsite priežasties, kuri ir sukelia refliuksą, tokiu atveju nepavyks gyventi be jo sukeliamų nemalonių simptomų. O sukelti nemalonias skrandžio rūgštis gali labai daug skirtingų maisto produktų. Labai dažnai žmonės skundžiasi, kad per daug riebus arba aštrus maistas yra gana dažna rūgštingumo priežastis, taigi, visada siūloma pirmiausia sumažinti šio tipo maisto produktų ir patiekalų savo mityboje. Gali būti, kad kuomet jų suvalgysite kur kas mažesnį kiekį – net nebereikės ieškoti priemonių, kuris gali padėti pagyti. Paprasčiausiai, žmogus ir taip kur kas geriau jausis ir dings visi nemalonūs simptomai.

Jeigu norite sumažinti skrandžio rūgštingumą – tuo pačiu siūlome pasikliauti keliais natūralios medicinos produktais, kurie labai dažnai pavadinami kaip efektyviausios priemonės su skrandžio rūgštimis. Pirmiausia siūlome įsigyti šaltalankių aliejaus, kurį galite rasti vaistinėse. Tai natūrali priemonė, kuri ne tik padės sumažinti rūgštingumą, tačiau tuo pačiu ir pagražinsite savo odos būklę, susigrąžinsite jaunystę. Avižų grūdai yra dar viena puiki priemonė, kuri gali padėti kur kas geriau jaustis. Valgykite kiekvieną dieną bent po kelis šaukštus. Po kiek laiko pamatysite, kad nemalonūs simptomai visiškai dingo. Graikiniai riešutai taip pat gali Jums padėti sumažinti nemalonius kylančių rūgščių jausmus. Siūlome valgyti riešutų saikingai, kadangi jie gali sukelti kitas rūgščių problemas.

Refliuksas tikrai labai nemaloni liga, tačiau svarbiausia, kad net ir natūralios priemonės gali padėti ją sumažinti. Jeigu, visgi, nejuntate jokios naudos – būtina kreiptis į medikus.

 

Bičių pikis – senovinis vaistas

bitininkystėBitės vašku, nektaru ir žiedadulkėmis pritvirtina korius, užklijuoja avilio plyšius, kad į jį nepatektų kiti vabalai, o jei vis dėlto tokie gyviai patenka, bitės juos sugelia ir apklijuoja pikiu, tarsi užbalzamuoja. Pikis padeda avilyje išlaikyti švarą, apsaugo nuo nuolat gresiančių išorinių infekcijų. Nuo saulės įkaitęs bičių pikis išskiria lakiąsias eterines medžiagas, kurioms būdingos dezinfekuojančiosios savybės. Tai ne tik  padeda bitėms apsisaugoti nuo invazinių ligų, bet ir pačiam bitynui suteikia tam tikrą mikroklimatą.

Kad bitininkystė intensyviai plėtojosi parodo šios srities žinovų gausa ir daugybė šių gyvūnų produktų: medus, pienelis, žiedadulkės ir t. t. Jau nuo senų laikų buvo žinoma, kad bitininkystės produktas – bičių pikis – gydo žaizdas, mažina skausmą ir tinimą, šalina blogą kvapą. Pirmieji bičių pikį gydymui pradėjo vartoti bitininkai, pastebėję, kad avilyje arba drevėje, kur gyvena bičių šeima, yra ypač švaru.

Liaudies medicinoje bičių pikis naudojamas kaip išorinis, ir tik labai retai kaip vidinis vaistas. Juo gydė votis, kitas pūlingas žaizdas, karpas, nuospaudas, nudegimus. Bičių pikiu aplipdyta drobe apvyniodavo skaudamus sąnarius ir skausmai sumažėdavo arba visai išnykdavo. Jis gelbėdavo nuo skrandžio opos, tuberkuliozės, tulžies pūslės ligų, parodontozės. Šis preparatas vartotas ne tik liaudies medicinoje, pavyzdžiui, Egipte pikiu su medumi balzamuodavo mirusiuosius, gamino sodo tepalus, naudojo kaip smuiko laką.

propolisBičių pikis būna pilks gelsvas arba rusvas, priklausomai nuo to, iš kokių augalų ir kuriuo metų laiku jis buvo rinktas. Tai tampri masė, turinti stiprų malonų aromatą. 15 laipsnių temperatūroje jis sukietėja, o pašildytas iki 30 – tampa minkštas ir lipnus. Šios medžiagos nerekomenduojama tirpdyti karštame vandenyje – tai gana sudėtinga, bet jis puikiai tirpsta spirite ir eteryje.

Mokslininkams bičių pikis ypač įdomus tapo per pastaruosius 50 metų. Rusas S. Popravka savo sukurtoje laboratorijoje ištyrė iš beržo pumpurų surinkto pikio fizinę, cheminę sudėtį ir biologinį aktyvumą. Chemiškai ši medžiaga yra labai sudėtingas junginys. Ją sudaro įvairios aromatinės medžiagos (apie 55 proc.), vaškas (apie 30 proc.), eterinis aliejus (apie 10 proc.) ir žiedadulkės (apie 5 proc.). Nustatyta, kad daugiausia pikyje yra flavanoidų, sudėtingų eterių, terpenų organinių rūgščių, vanilino, izovanilino aldehidų, betuleno ir daugybė kitų. Čia taip pat gausu mineralinių medžiagų: mangano, cinko, vario, nikelio, kobalto, kalcio, kalio, fosforo, sieros, natrio, geležies, magnio, bei vitaminų: Bp B2, B6, C, E, A, nikotininės ir pantoteno rūgščių. Šiame preparate galima rasti daug amino ir riebalinių rūgščių, įvairių angliavandenilių, daug inhibitorių, antimikrobinių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Nustatyta, kad bičių pikis – aktyvi biologinė medžiaga, labai naudinga žmogaus organizmui. Atlikus nemažai eksperimentų įsitikinta, kad jis, naikindamas mikrobus, mažina ar visai panaikina uždegimus ir skausmą, gydo kai kuriuos grybelius, virusus, skatina audinių regeneraciją, didina imunologinį organizmo reaktyvumą.

1987 m. mokslininkas B. Kadzija ištyrė, kaip veikia spiritinis bičių pikio tirpalas jį geriant nedideliais kiekiais. Tyrimo rezultatai parodė, kad šis tirpalas didina tulžies sekreciją, gerina kepenų funkciją, gydo skrandžio opą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, veikia raminančiai. Tokios išvados paskatino spiritinio pikio tirpalu gydyti virškinamojo trakto ir kepenų ligas, o taip pat ir aterosklerozę.

Kinų stomatologai bičių pikio tirpalu gydo periodontitus ir perikoronitus. Bulgarų gydytojai siūlo jį naudoti parodontozės profilaktikai, vartoti dantų pastą su pikio priedu. Pastaruoju metu tokie preparatai vis dažniau vartojami, gydant aterosklerozę ir hipertoniją. 1993 metais rumunų mokslininkai pateikė mokslinį darbą apie kataraktos ankstyvų formų gydymą su bitininkystės produktais – medumi, bičių pieneliu ir pikiu. Su bičių pikio tepalu taip pat galima gydyti ginekologines ligas – gimdos kaklelio erozijas ir trichomonozinį vaginitą. Tai 1993 m. įrodė lenkų mokslininkai. Panašiai gydomos ir proktologinės ligos.

Kas buvo pirmasis onkologas?

onkologai

onkologaiVėžį įprasta vadinti mūsų laikų maru, Dievo rykšte už gamtos niokojimą, šiuolaikinių technologijų sukeliama liga ir pan. Vis dėlto priskirti vėžį šių laikų negandoms neteisinga.

Seniausieji žinomi vėžio atvejai datuojami maždaug 3000-1500 m. pr. Kr. Senovės Egipto gydytojai aprašė krūties navikus, kuriuos pašalindavo chirurginiu būdu. Egiptiečiai taip pat gebėjo atskirti gėrybinį auglį nuo piktybinio. Pirmieji onkologai manė, kad auglių neįmanoma išgydyti. Egiptiečių tyrimais rėmėsi ir graikas Hipokratas, dar vadinamas medicinos tėvu. Jis buvo pirmasis navikus įvardinęs žodžiu karkinos. Vėliau iš šio žodžio kilo vėžinių auglių pavadinimas: karcinoma. Romėnas gydytojas Celsus graikiškąjį terminą išvertė į lotyniškąjį cancer (vėžys). Vėliau kitas romėnas, Galenas, auglius įvardino kaip oncos (patinimas). Taip gimė terminai onkologija, onkologas. Vėžys taip pat buvo gydomas chirurginiu būdu pašalinant naviką.

Renesanso laikotarpiu įvairių mokslininkų entuziastingai tyrinėta žmogaus anatomija atvėrė kelius tolimesniems vėžio tyrimams. Italas Giovanni Morgagnis 1761 m. mirties priežasčiai nustatyti pasitelkė skrodimus. Jis pastebėjo, kad patologiniai organų pakitimai – jų tarpe ir organuose atsiradę navikai – dažnai tampa mirties priežastimi. XVIII a. škotas John Hunteris pradėjo operuoti navikus, o ištobulinus anesteziją, onkologinės operacijos išpopuliarėjo. XIX a. remiantis vis gausėjančiu žinių bagažu apie vėžį atsirado tikrasis onkologijos mokslas. Ištobulėjus mikroskopams tokie mokslininkai kaip Rudolf Virchowas galėjo tirti navikinių ląstelių augimą. Jis ląstelių patologijas susiejo su onkologiniais susirgimais. Vokiečių chirurgas Karl Thiersch nustatė, kad vėžys plinta piktybinėmis ląstelėmis, o ne skysčiais, kaip anksčiau manyta. Šie ir kiti atradimai padėjo pamatus šiuolaikinei onkologijai. Tačiau neišvengta ir kuriozinių atvejų: 1926 m. mokslininkas-onkologas Johannes Fibigeris gavo Nobelio premiją už tai, jog „įrodė“, kad skrandžio vėžį sukelia kirminai.

XX a. pradžioje onkologijoje pradėta taikyti švitinimo terapija. II Pasaulinio karo metu buvo pastebėta, kad tam tikri cheminiai preparatai žudo navikines ląsteles. Taip atsirado chemoterapija. Tačiau tik XX a. antroje pusėje, kai buvo pastebėta chromosomų įtaka ląstelių mutacijoms,mokslininkai pradėjo suvokti tikrąsias vėžio priežastis. Šiandien kuriami nauji chemoterapijos vaistai, koreguojamos švitinimo dozės, išrandami tikslesni ligos diagnozavimo būdai.

Daugybę amžių gydytojai vėžį laikė dievų siųstu prakeiksmu, kaltino įvairius parazitus, o vėliau kancerogenus (išorinius veiksnius) ir manė, jog liga nepagydoma. Šiandien pasitelkus pažangiausius gydymo būdus jau galima išgydyti daugumą vėžio formų. Tad tik laiko klausimas, kuomet atsiras vaistai ir sunkesniems vėžio atvejams.