Vėžį įprasta vadinti mūsų laikų maru, Dievo rykšte už gamtos niokojimą, šiuolaikinių technologijų sukeliama liga ir pan. Vis dėlto priskirti vėžį šių laikų negandoms neteisinga.
Seniausieji žinomi vėžio atvejai datuojami maždaug 3000-1500 m. pr. Kr. Senovės Egipto gydytojai aprašė krūties navikus, kuriuos pašalindavo chirurginiu būdu. Egiptiečiai taip pat gebėjo atskirti gėrybinį auglį nuo piktybinio. Pirmieji onkologai manė, kad auglių neįmanoma išgydyti. Egiptiečių tyrimais rėmėsi ir graikas Hipokratas, dar vadinamas medicinos tėvu. Jis buvo pirmasis navikus įvardinęs žodžiu karkinos. Vėliau iš šio žodžio kilo vėžinių auglių pavadinimas: karcinoma. Romėnas gydytojas Celsus graikiškąjį terminą išvertė į lotyniškąjį cancer (vėžys). Vėliau kitas romėnas, Galenas, auglius įvardino kaip oncos (patinimas). Taip gimė terminai onkologija, onkologas. Vėžys taip pat buvo gydomas chirurginiu būdu pašalinant naviką.
Renesanso laikotarpiu įvairių mokslininkų entuziastingai tyrinėta žmogaus anatomija atvėrė kelius tolimesniems vėžio tyrimams. Italas Giovanni Morgagnis 1761 m. mirties priežasčiai nustatyti pasitelkė skrodimus. Jis pastebėjo, kad patologiniai organų pakitimai – jų tarpe ir organuose atsiradę navikai – dažnai tampa mirties priežastimi. XVIII a. škotas John Hunteris pradėjo operuoti navikus, o ištobulinus anesteziją, onkologinės operacijos išpopuliarėjo. XIX a. remiantis vis gausėjančiu žinių bagažu apie vėžį atsirado tikrasis onkologijos mokslas. Ištobulėjus mikroskopams tokie mokslininkai kaip Rudolf Virchowas galėjo tirti navikinių ląstelių augimą. Jis ląstelių patologijas susiejo su onkologiniais susirgimais. Vokiečių chirurgas Karl Thiersch nustatė, kad vėžys plinta piktybinėmis ląstelėmis, o ne skysčiais, kaip anksčiau manyta. Šie ir kiti atradimai padėjo pamatus šiuolaikinei onkologijai. Tačiau neišvengta ir kuriozinių atvejų: 1926 m. mokslininkas-onkologas Johannes Fibigeris gavo Nobelio premiją už tai, jog „įrodė“, kad skrandžio vėžį sukelia kirminai.
XX a. pradžioje onkologijoje pradėta taikyti švitinimo terapija. II Pasaulinio karo metu buvo pastebėta, kad tam tikri cheminiai preparatai žudo navikines ląsteles. Taip atsirado chemoterapija. Tačiau tik XX a. antroje pusėje, kai buvo pastebėta chromosomų įtaka ląstelių mutacijoms,mokslininkai pradėjo suvokti tikrąsias vėžio priežastis. Šiandien kuriami nauji chemoterapijos vaistai, koreguojamos švitinimo dozės, išrandami tikslesni ligos diagnozavimo būdai.
Daugybę amžių gydytojai vėžį laikė dievų siųstu prakeiksmu, kaltino įvairius parazitus, o vėliau kancerogenus (išorinius veiksnius) ir manė, jog liga nepagydoma. Šiandien pasitelkus pažangiausius gydymo būdus jau galima išgydyti daugumą vėžio formų. Tad tik laiko klausimas, kuomet atsiras vaistai ir sunkesniems vėžio atvejams.