Bitės vašku, nektaru ir žiedadulkėmis pritvirtina korius, užklijuoja avilio plyšius, kad į jį nepatektų kiti vabalai, o jei vis dėlto tokie gyviai patenka, bitės juos sugelia ir apklijuoja pikiu, tarsi užbalzamuoja. Pikis padeda avilyje išlaikyti švarą, apsaugo nuo nuolat gresiančių išorinių infekcijų. Nuo saulės įkaitęs bičių pikis išskiria lakiąsias eterines medžiagas, kurioms būdingos dezinfekuojančiosios savybės. Tai ne tik padeda bitėms apsisaugoti nuo invazinių ligų, bet ir pačiam bitynui suteikia tam tikrą mikroklimatą.Kad bitininkystė intensyviai plėtojosi parodo šios srities žinovų gausa ir daugybė šių gyvūnų produktų: medus, pienelis, žiedadulkės ir t. t. Jau nuo senų laikų buvo žinoma, kad bitininkystės produktas – bičių pikis – gydo žaizdas, mažina skausmą ir tinimą, šalina blogą kvapą. Pirmieji bičių pikį gydymui pradėjo vartoti bitininkai, pastebėję, kad avilyje arba drevėje, kur gyvena bičių šeima, yra ypač švaru.
Liaudies medicinoje bičių pikis naudojamas kaip išorinis, ir tik labai retai kaip vidinis vaistas. Juo gydė votis, kitas pūlingas žaizdas, karpas, nuospaudas, nudegimus. Bičių pikiu aplipdyta drobe apvyniodavo skaudamus sąnarius ir skausmai sumažėdavo arba visai išnykdavo. Jis gelbėdavo nuo skrandžio opos, tuberkuliozės, tulžies pūslės ligų, parodontozės. Šis preparatas vartotas ne tik liaudies medicinoje, pavyzdžiui, Egipte pikiu su medumi balzamuodavo mirusiuosius, gamino sodo tepalus, naudojo kaip smuiko laką.
Bičių pikis būna pilks gelsvas arba rusvas, priklausomai nuo to, iš kokių augalų ir kuriuo metų laiku jis buvo rinktas. Tai tampri masė, turinti stiprų malonų aromatą. 15 laipsnių temperatūroje jis sukietėja, o pašildytas iki 30 – tampa minkštas ir lipnus. Šios medžiagos nerekomenduojama tirpdyti karštame vandenyje – tai gana sudėtinga, bet jis puikiai tirpsta spirite ir eteryje.Mokslininkams bičių pikis ypač įdomus tapo per pastaruosius 50 metų. Rusas S. Popravka savo sukurtoje laboratorijoje ištyrė iš beržo pumpurų surinkto pikio fizinę, cheminę sudėtį ir biologinį aktyvumą. Chemiškai ši medžiaga yra labai sudėtingas junginys. Ją sudaro įvairios aromatinės medžiagos (apie 55 proc.), vaškas (apie 30 proc.), eterinis aliejus (apie 10 proc.) ir žiedadulkės (apie 5 proc.). Nustatyta, kad daugiausia pikyje yra flavanoidų, sudėtingų eterių, terpenų organinių rūgščių, vanilino, izovanilino aldehidų, betuleno ir daugybė kitų. Čia taip pat gausu mineralinių medžiagų: mangano, cinko, vario, nikelio, kobalto, kalcio, kalio, fosforo, sieros, natrio, geležies, magnio, bei vitaminų: Bp B2, B6, C, E, A, nikotininės ir pantoteno rūgščių. Šiame preparate galima rasti daug amino ir riebalinių rūgščių, įvairių angliavandenilių, daug inhibitorių, antimikrobinių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.
Nustatyta, kad bičių pikis – aktyvi biologinė medžiaga, labai naudinga žmogaus organizmui. Atlikus nemažai eksperimentų įsitikinta, kad jis, naikindamas mikrobus, mažina ar visai panaikina uždegimus ir skausmą, gydo kai kuriuos grybelius, virusus, skatina audinių regeneraciją, didina imunologinį organizmo reaktyvumą.
1987 m. mokslininkas B. Kadzija ištyrė, kaip veikia spiritinis bičių pikio tirpalas jį geriant nedideliais kiekiais. Tyrimo rezultatai parodė, kad šis tirpalas didina tulžies sekreciją, gerina kepenų funkciją, gydo skrandžio opą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje, veikia raminančiai. Tokios išvados paskatino spiritinio pikio tirpalu gydyti virškinamojo trakto ir kepenų ligas, o taip pat ir aterosklerozę.
Kinų stomatologai bičių pikio tirpalu gydo periodontitus ir perikoronitus. Bulgarų gydytojai siūlo jį naudoti parodontozės profilaktikai, vartoti dantų pastą su pikio priedu. Pastaruoju metu tokie preparatai vis dažniau vartojami, gydant aterosklerozę ir hipertoniją. 1993 metais rumunų mokslininkai pateikė mokslinį darbą apie kataraktos ankstyvų formų gydymą su bitininkystės produktais – medumi, bičių pieneliu ir pikiu. Su bičių pikio tepalu taip pat galima gydyti ginekologines ligas – gimdos kaklelio erozijas ir trichomonozinį vaginitą. Tai 1993 m. įrodė lenkų mokslininkai. Panašiai gydomos ir proktologinės ligos.
Vėžį įprasta vadinti mūsų laikų maru, Dievo rykšte už gamtos niokojimą, šiuolaikinių technologijų sukeliama liga ir pan. Vis dėlto priskirti vėžį šių laikų negandoms neteisinga.
Gyvenime tenka priimti nenumatytus ir kiek abejonių keliančius sprendimus, tačiau 
